Istorija

Vydenių kaimas įsikūręs Pietryčių Lietuvos smėlėtoje lygumoje, kuri susiformavo po paskutinio apledėjimo tekant prieledyninei upei. Vėliau šios lygumos buvo klostomos vėjo ir po truputį suformavo dabartinį reljefą. Manytina, kad pirmieji gyventojai čia galėjo migruoti jau maždaug prieš 12 000 metų, kadangi netolimose apylinkėse, pvz., Merkinėje, aptinkama tų laikų gyvenviečių.

Apie 1-o tūkstantmečio pabaigą Vydenių apylinkėse jau tikrai turėjo gyventi žmonės, kadangi maždaug tuo metu buvo įkurtas Barčių piliakalnis, esantis vos už kelių kilometrų nuo kaimo. Piliakalnis imtas tyrinėti 1890 m., kuomet Vandalinas Šukevičius piliakalnyje pradėjo kasinėjimus. Čia buvo rasta I tūkstantmečio pr. m. e. ir I m. e. tūkstantmečio pradžios lipdytinės ir grublėtosios keramikos, gyvulių kaulų, titnaginis kirvis, trinamosios girnos. Ant šio piliakalnio nestovėjo pilis, jis greičiausiai atliko paprastesnę įtvirtintos kalvos funkciją, taip pat ant jo buvo deginami signaliniai laužai įspėjant apie pavojų.

Istoriškai nepatvirtinta, tačiau kadangi Valkininkuose ir Senojoje Varėnoje Didysis kunigaikštis Vytautas turėjo savo medžioklės dvarus, o jo žmona Ona buvo kilusi iš Eišiškių, galima manyti, kad Vytautas greičiausiai medžioklių metu galėjo prajoti ir pro Vydenių kaimą.

Nors istorinių duomenų nėra daug, tačiau manytina, kad greičiausiai kaimas įsikūrė XIX amžiuje.

Dabartinėje Vydenių kaimo teritorijoje buvo įsikūręs ir dvaras. Iki Pirmojo pasaulinio karo čia gyveno lenkų dvarininkų Kaminskų šeima. Dvaro būta nemažo ir gana turtingo, kadangi jam priklausė nemažai aplinkinių kaimų – Vydeniai, Dainava, Čepelūnai, Mikalčiūnai. Dvaro sodyboje stovėjo rūmai, arklidės, tvartai, yra išlikusių rūsio fragmentų. Dvare buvo didžiulis malūnas, į kurį malti grūdų atvykdavo žmonės iš aplinkinių kaimų. Kumetynas išlikęs iki šiol.  Pirmojo pasaulinio karo metais dvarininkai Kaminskai pasitraukė į Lenkiją, palikę dvaro sodybą ir kitą priklausiusią nuosavybę. Manoma, kad neprižiūrimi rūmai nunyko, o po Antrojo pasaulinio karo vykusios nacionalizacijos metu žemės ir miškai atiteko valstybei, o dvaro pastatai galutinai nunyko.

1905 metų surašymo duomenimis Vydeniuose jau gyveno 267 žmonės. Vyriausieji kaimo gyventojai pasakodavo, kad apie 1900-iuosius metus Vydeniai buvo didesnė gyvenvietė už Varėną.

Nuo 1919 iki 1939 metų, beveik iš karto po Pirmojo pasaulinio karo, Vydeniai kartu su visu Vilniaus kraštu buvo okupuoti Lenkijos. Tuos laikus kaimo gyventojai prisimindavo kaip lietuvių kalbos diskriminacijos periodą, kuomet bažnyčioje būdavo atimamos lietuviškos maldaknygės, mišios laikytos tik lenkų kalba.

Tarpukariu šalia Vydenių kaimo turėjo atsirasti geležinkelis. Jo pylimo likučių dar vis yra šalia kaimo esančiose pievose ir miškuose. Atšaka turėjo vesti nuo Varėnos į Lydą. Tačiau prasidėjęs karas nutraukė geležinkelio statybas.

Tuo laikotarpiu Vydeniuose veikė ir mokykla. Jos iniciatorius buvo mokytojas Barūnas. Kaip ir beveik visur tais laikais, mokykla veikė gyvenamajame name, kur viename kambaryje vyko pamokos, kitame gyveno mokytojas, o likusiuose kambariuose gyveno šeimininkai. Prisimenama, kad mokytoja Malinauskaitė iki pietų vesdavo pamokas lenkų, po pietų – lietuvių vaikams.

Iki Antrojo pasaulinio karo Vydenių kaime gyveno nemažai žydų. Vieni turėjo maisto prekių ir buities reikmenų krautuvėlę, kiti pirko skudurus. Pasakojama, kad žydų ir lietuvių šeimos labai gerai sutardavo, gražiai bendraudavo. Ypač žydus mėgdavo vietinių lietuvių vaikai, kadangi jų parduotuvėje galėdavo vištidėje rastą kiaušinį pasikeisti į saldainį.

1930 metais pastatyta Koplytėlė Vytauto Didžiojo 500-osioms mirties metinėms atminti. 1930 metais Lietuvoje daugybėje gyvenviečių buvo statomos skulptūros Vytautui Didžiąjam paminint jo mirties 500-ąsias metines. Visoje Lietuvoje atsirado dešimtys ar net šimtai įvairiausių paminklų, skirtų šiam kunigaikščiui pagerbti. Tokia koplytėlė atsirado ir Vydenių kaime, ir išliko iki pat dabar. 

Antrojo pasaulinio karo metais gyventojai patyrė daug vargo. Per kaimą traukė tiek sovietinė, tiek vokiečių kariuomenės, kurios skriaudė vietos gyventojus – reikalavo maisto, kitų reikmenų. Jei negaudavo, ko paprašę, gąsdindavo, grasindavo, naudodavo smurtą, kuris kartais baigdavosi ir kaimo gyventojų mirtimi. Jauni vyrai buvo imami į kariuomenę. Per karą sumažėjo kaimo gyventojų skaičius, jie nuskurdo.

Po karo kaimo gyventojų kasdienybė nedaug tepalengvėjo, kadangi prasidėjo nacionalizacija, tremtys, rezistencijos kovos.

Visų kaimo gyventojų žemės, gyvuliai ir didelė dalis kito turto buvo nacionalizuota kuriant Vydenių tarybinį ūkį. Žmonėms buvo leidžiama turėti vieną kitą gyvulį, keletą arų žemės, o visa kita priklausė tarybiniam ūkiui, kuriame kaimo gyventojai turėdavo dirbti už visiškai mažą atlygį – pusmaišį grūdų ar panašiai. Dvi karves galėjo turėti tik tos šeimos, kurios turėjo daug vaikų.

Po karo, Lietuvą okupavus sovietų sąjungai, daug vietos gyventojų buvo priverstinai išvežti į Sibirą. Nebuvo paisoma, ar garbaus amžiaus žmonės, ar vaikai – būdavo vežama ištisomis šeimomis. Laimei, nemažai vydeniškių, juos reabilitavus sovietų valdžiai, po kelių ar keliolikos metų grįžo  į atgal Vydenius.

Rezistencijos kovos Vydenių kaimo apylinkėse taip pat vyko. Aplinkiniuose miškuose (Barčių, Palkabalio) bazavosi Dainavos apygardos, Kazimieraičio rinktinės Pietų Lietuvos partizanų junginys, 1947 09 25–1952 02 pradžioje kovojęs prieš sovietinį okupacinį režimą. Vyriausieji vietos gyventojai dar prisimena partizanauti išėjusius jaunus vyrus, kurie kartais naktimis grįždavo į namus.

Sovietmečiui įpusėjus ir baigiantis, gyvenimas kaime jau tapo šiek tiek lengvesnis. Žemės ūkio technologijų tobulėjimas lengvino kaimo gyventojų darbą. Miške šalia kaimo buvo pastatyta didelė mokykla, į kurią ėjo daugelio aplinkinių kaimų vaikai, čia dirbo daug mokytojų. Vėliau buvo pastatytas ir vaikų darželis planuojant, kad kaimas augs, ir gyventojų daugės. Taip pat buvo pastatyti kultūros namai ir tarybinio ūkio administracijos pastatas, valgykla, didelės modernios dirbtuvės, iškastas tvenkinys. Gyvenvietė plėtėsi ir augo.

Nepriklausomos Lietuvos laikotarpio pradžioje tarybinis ūkis subyrėjo, tačiau kaimo gyventojai persiorientavo į kitas veiklas. Vydenių kaime iškilo nauja didelė mūrinė mokykla, kuri, deja, 2020 metais buvo uždaryta. Kaimo gyventojų skaičius šiuo metu mažėja, tačiau kaimas toliau gyvuoja ir gražėja.